Žalia spalva reiškianti lietuviško kaimo dvasią ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio kilimą, primenanti amžiais lietuvį nuo priešų saugojusią žaliąją girią. Ženklo rombą sudarantys du sujungti trikampiai reiškia „mūsų tautos aukščiausią patvariausią įsistiprinimą“ – vienu trikampiu tautos jėga kylanti į aukštybes, antru įsitvirtinanti savo žemėje (ištrauka iš Vykinto Vaitkevičiaus ir Aistės Petrauskienės knygos „Lietuvos partizanų valstybė“).

Vyčio kryžius turėjo priminti lietuvišką didybę – pergalę, pasiektą Žalgirio mūšyje. Juoda spalva pabrėžė slaptumą, nes „net savo gimdytojams partizanas esąs naktis“. Kraujo auką reiškianti raudona spalva iš stilizuoto Jogailaičių kryžiaus partizanui sakanti, kad ši auka tada yra šventoji didybė, kada ją prie tautos amžių aukuro kovotojai atneša eidami krikščioniškosios moralės keliu (ištrauka iš Vykinto Vaitkevičiaus ir Aistės Petrauskienės knygos „Lietuvos partizanų valstybė“).

Giedrius Paulauskas, norėdamas atkurti antsiuvą susidūrė su klausimu: kokiu būdu jis buvo gaminamas? Pamačius antsiuvą Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, buvo spėjama, kad galbūt antsiuvas yra austas. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo siuvinėtas unikaliu būdu. Antsiuvui atkurti pasirinkti labiausiai tą laikmetį atspindintys vilnos siūlai. Išsiuvinėti reikėjo preciziško tikslumo, tad kas partizanams juos padarydavo? Jų merginos? Ryšininkės? Karys, neturintis uniformos, prisisiūdavo antsiuvą ant civilinių drabužių rankovės. Ši emblema – vienas iš kertinių argumentų, kad Lietuvos partizanai buvo Lietuvos kariuomenė.